Viena iš Jurbarko vardo versijų, kad tai kryžiuočių pastatytos Georgenburgo pilies sulietuvintas pavadinimas.  Kita istorija pasakoja, kad tai legendinio Palemono sūnaus Barkaus  įkurtas miestas.  Daugybė mokytų vyrų ir moterų bando atsakyti į šį hamletišką klausimą: buvo Palemonas ar nebuvo? 

„Legendomis pripažintos istorijos, kad ir kokios fantastiškos būtų, turi tikrovės šaknis ir savas atsiradimo priežastis. Heinrichas Šlimanas, tikėdamas viskuo, kas parašyta Homero "Iliadoj" ir "Odisėjoj", atkasė Troją. " (J.Jurginis, "Legendos apie lietuvių kilmę")

  Gintaras Beresnevičius, Naujasis židinys-Aidai  2000 / 11-12

Palemono legendos turinys, kaip rašyta[1], bemaž netyrinėtas. Galimybę jame įžvelgti tam tikrą stereotipą, apie pačią legendą informuojantį daugiau nei pasiekiama klausimais, kas ką prigalvojo, bene vienintelis iš istorikų išnaudojo Eligijus Raila: „visi garbingi Palemono nuotykių komentuotojai, kalbėdami apie legendą, iš akių išleido bene esmingiausią kūrybinės paieškos galimybę — kalbėti iš pačios legendos“[2]. Skaityti daugiau...

Gintaras Beresnevičius, Naujasis židinys-Aidai  2000 / 9-10

 Graikų kolonizacijos pradžia Ponte

Graikai kolonijas kūrė dėl įvairių priežasčių - gyventojų pertekliaus, socialinių neramumų, politinių aplinkybių, siekdami plėsti miesto-metropolijos įtaką, dėl prekybinių sumetimų. Plaukta dažniausiai laivais; miestas, išsiunčiantis kolonistus, iš savo piliečių skirdavo kolonijos vadą, vadinamąjį oikistą, arba jį rinkdavo patys kolonistai. Jo pareigos - išdalyti kolonijos žemes, vadovauti kuriant kolonijos konstituciją, kuri vėliau pagal aplinkybes galėjo būti keičiama. Skaityti daugiau...

Gintaras Beresnevičius. Naujasis židinys-Aidai 2000 / 7-8

Palemono legenda, žinoma iš Lietuvos metraščio (Bychovco kronikos), Motiejaus Strijkovskio, Alberto Vijūko - Kojelavičiaus ir vėlesnių romantinių redakcijų —standartinė XVI a. legendinė etninė ideologema. Tai šiandien istoriografiškai pripažinta, ir už šio teiginio ribų išeiti neturiu nei noro, nei kokio nors pagrindo. Bet mano tikslas — ne darsyk partrenkti Palemoną ant menčių, — šis grubus ir neskoningas istoriografinis dziudo veiksmas jau nusibodęs. Norėčiau susitelkti ne tiek į kritiką—kuri dažniausiai nukreipta ne į legendą, o į jos išraiškos priemones ar jos perrašinėtojų mentalitetą — kiek į analizę, nes Palemono legendos turinio niekas taip ir nėra pamėginęs analizuoti. Skaityti daugiau...

Rimantas Matulis, “Lietuvos aidas” 2003 12 03
2003 m. “Lietuvos aide” jau paskelbėme kelias dešimtis straipsnių apie lietuvių kilmę. Kadangi šios teorijos apima labai įvairius laikotarpius ir jos ryškiai viea nuo kitos skiriasi, skaitytojų pageidavimu nutarėme parengti vieną visų lietuvių tautos kilmės teorijų sąvadą, išdėstant jas pagal svarbą ir patikimumą: iš gerulių, aisčių, gitonų, getų, trakų, dakų, frygų, kimbrų, romėnų, gotų, gepidų, venedų, alanų. Paskutines keturias teorijas priskiriame prie iš dalies klaidingų. Pradėsime nuo teorijos, kurią šių eilučių autorius laiko patikimiausia. Skaityti daugiau...

Dar neseniai istoriografijoje buvo įsigalėjęs požiūris, kad seniausi Lietuvos gyventojai buvo fino-ugrai (suomių, estų ir vengrų protėviai), taip vadinamos Narvos kultūros (ankstyvasis neolitas) žmonės. Ankstyviausi žinomi Narvos kultūros paminklai datuojami 4800 m. pr. Kr. Buvo manoma, kad vėlyvajame neolite, apie 3000 m. pr. Kr. juos išstūmė indoeuropiečiai, virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjai, baltų protėviai. Tačiau pirmieji šiuo suabejojo kalbininkai. Skaityti daugiau...

Nuo 1960 m. rinkdamas duomenis iš istorijos šaltinių, autorių darbų, istorijos žemėlapių, vietovardžių bei etnonimų paminėjimų, autorius sukaupė nemažą archyvą lietuvių kilmės klausimais. Straipsnyje aprašomi baltų ir jiems giminingų tautų karai ir klajonės vėlyvaisiais antikos laikais ir ankstyviausio baltų susidūrimo su krikščionybe metu. Skaityti daugiau...

„galindai (...) šiaurės vakarų Ispanijos pakraštyje, Europos labiausiai į Vakarus nutolusiame kyšulyje (...) realizavo istorinį savo likimą, atspindėtą (ir tarsi nulemtą) jų vardo“ (Vladimiras N. Toporovas)

Didžioji Europos sengirė – nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose – lėmė, kad joje gimęs ir susiformavęs etnosas – aisčiai, aisti(j)ai, buvo vienas sėsliausių. Apskritai, t.y. „pagrindo etnosai“, užgimę pastoviuose ir vientisuose kraštovaizdžiuose, tokiuose kaip giria, kalnai, yra sėslūs – kelionėms pakyla tik antriniai etniniai dariniai, sakytume sūnūs ar dukros, visai kaip šeimoje... Skaityti daugiau...