Uostas Jurbarke.1936mUostas Jurbarke.1936m 1938 metų balandžio 1 dienos „Darbininko" laikraštyje - žinutė:

„Jurbarkas. Žiemos uoste. Garlaivių remontavimas baigtas. dabar baigiamas ir greit bus nuleistas į vandenį laivas 300 tonų talpumo. Laivą stato K.Mikalauskas, kuris jau yra pastatęs 2 variklinius laivus ir du baidokus. Taip pat greitai nuleis 3 baidokus 500 tonų talpumo". 

Atrodo, Jurbarko vyrai darbavosi iš peties. O štai ką apie Jurbarko žiemos uostą nepriklausomos Lietuvos metais rašo prof. A.Piročkinas. 

Žinutė. Darbininkas, 1938-04-01Žinutė. Darbininkas, 1938-04-01Jurbarkas nuo neatmenamų laikų buvo žymus Nemuno laivininkystės punktas. Dar nepasibaigus karams su kryžiuočiais, XIV a. pabaigoje, per Jurbarką Nemunu vežta į Lietuvą ir iš Lietuvos įvairių prekių. Tačiau iki pat XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio Jurbarke nebūta uosto. Navigacijos metu prekes kraudavo laikinose prieplaukose, o žiemą negausius laivus laikydavo Mituvoje, kiek toliau nuo jos žiočių. Čia laivams stovėti per potvynius pavasarį, kai Nemunu grėsmingai plūsdavo ledai, būdavo gana saugu: pačios Mituvos ledų būdavo mažai.

Neturint visų duomenų, kiek kuriais metais Jurbarke žiemodavo laivų, reikia tenkintis vienu kitu pavyzdžiu. Antai 1931-1932 m. žiemą, „Lietuvos aido“(1932, Nr.56 (1431), p.7) žiniomis, Jurbarke, Mituvoje, stovėję 12 garlaivių, 2 motorlaiviai ir 7 baidokai. 1933-1934 m. žiemą „Jurbarko natūraliame uoste“, kaip informavo Vandens kelių tarnybą Kauno vandens kelių rajonas raštu Nr.57 (1934 01 15), žiemoją 18 garlaivių ir 4 baidokai (b. 346, lp. 1). Tačiau gamta dažnai iškrečia nelauktų netikėtumų. Antai laivininkystės prievaizdas Smalininkuose, buvęs atsakingas ir už Jurbarko ruožą, raštu Nr.216 1934 m. gruodžio 14 d. pranešė Kauno vandens kelių rajono viršininkui, kad į Mituvą žiemoti įplaukę 16 garlaivių, 10 baidokų ir 4 motorlaiviai. Vanduo upėje labai nusekęs, ir pusė laivų stovi ant žemės. Iš to kyląs pavojus, jog laivas, atsidūręs ant akmens, galįs sugesti.
Jurbarko žiemos uosto projektas, 1934Jurbarko žiemos uosto projektas, 1934Vandens kelių direkcija jau 1933 metais ar dar anksčiau ėmė svarstyti reikalą statyti Jurbarke tinkamą uostą. Bene 1933 m. prasidėjo jo projektavimas. Projektų būta ne vieno. Antai minėtoje V.Merkio knygoje „Vandens keliai“ (p. 255) įdėtas brėžinys projekto, kuris numatė įrengti 71 000 kv. metrų baseiną į rytus nuo Mituvos ir Imsrės santakos. Uostas būtų prasidėjęs ten, kur Mituva įteka į Nemuną, ir būtų tęsęsis 585 m į šiaurę beveik iki pat Kauno gatvės. Galiausiai pasirinktas racionalesnis IIIa variantas, pagal kurį uostą ketinta statyti ne prie pat Nemuno, bet toliau nuo jo į vakarus nuo Mituvos, dešiniojoje jos pusėje. 1934 m. kovo 14 d. Plentų ir vandens kelių direktorius pasirašė šio varianto sąmatą, prie kurios pridėtas „Paaiškinamasis raštas prie Jurbarko žiemos uosto projekto IIIa varianto“ (b.341, lp. 2 ir 1), taip pat „Jurbarko žiemos uosto situacijos planas“ (ten pat, lp. 10). „Paaiškinamajame rašte“ sakoma, jog iš pradžių uostas turėtų būti 11 000 kv. metrų ploto (dugnas), kad jame tilptų iki 25 laivų. Paskui jis galėsiąs būti išplėstas iki 19 125 kv. m ploto. Iš viso reikėsią iškasti 88 000 kubinių metrų žemių, iš kurių 35 000 būsią plento pylimui (tuo metu buvo baigiamas tiesti Smalininkų-Jurbarko plentas ir statomas tiltas per Mituvą). Reikia pasakyti, kad šis projektas nebuvo iki galo įgyvendintas, nors ir buvo skubama.

Skubėti rengti uostą paskatino 1935 m. pavasarį Mituvos iškrėstas pokštas: pakilę upės vandenys ir gausūs ledai paskandino čia žiemojantį garlaivį „Algirdas“. Vandens kelių direkcija, baimindamasi panašių nelaimių ateityje, ėmė drausti statyti laivus Mituvoje ir reikalavo naudotis nebaigtu uostu. Tačiau 1937 m. pavasarį ypač didelis potvynis išnešė kelis garlaivius ir baidokus iš Jurbarko uosto - šiaip taip pavyko juos išgelbėti. Vandens kelių direkcija, turėdama galvoje, kad Jurbarko uosto apsauginė damba nesanti galutinai baigta ir ne visai tinkamai saugojanti laivus nuo ledų (ji nesiekė projekte numatyto aukščio), atsižvelgdama į laivininkų atkaklias pastangas ir toliau laikyti laivus Mituvoje,Garlaiviai MituvojeGarlaiviai Mituvoje
1937 m. gruodį nusileido: „Šiais metais leisti statyti laivus žiemoti ir Mituvos upėje, bet neimant jokios atsakomybės, jei pavasarį laike ledų ejimų būtų apgadinti“ (kalba netaisyta; b. 477, lp. 435). Tais 1937-1938 m., kaip matyti primityvioje schemoje (b. 473, lp. 15), uoste buvo užimta 14 vietų, o Mituvoje - 18. Tą kartą Jurbarke žiemojo 13 baidokų, 14 garlaivių, 3 motorlaiviai ir po vieną keltą bei pontonai (jų schemoje būta keturių), kurie skaičiuoti kaip užimą vieną vietą.
Palyginti su kauniškiu, Jurbarke statomas uostas ne tik mažesnis, bet gana specializuotas. Nors projektas numatė galimybę jame krauti krovinius, bet iš tikrųjų jam skirta buvo tapti žiemos uostu. Krovinių tokiame mažame miestelyje, kur nebuvo beveik jokios žaliavų reikalaujančios pramonės ir išplėtoto sauskelių tinklo į artimus pramonės centrus, sunku tikėtis: visi jie praplaukdavo Nemunu Kauno, Klaipėdos ar Vokietijos miestų adresais. Tiems negausiems kroviniams, kurių susikaupdavo Jurbarke arba buvo skiriami jam, visiškai pakakdavo prie Nemuno įrengtos prieplaukos." 

Šaltiniai:

A.Piročkinas. Lietuviški Nemuno uostai. 1919-1940 metai, Mokslas ir gyvenimas, 2008, Nr.4-5