Nuotaikingas, šiek tiek ironiškas V. Kudirkos pasakojimas apie kelionę garlaiviu nuo Jurbarko iki Kauno daugiau kaip prieš šimtą metų - apie gamtos gražumus, kelionės nuotykius ir Nemuno „išdykumą". Rodos, pats su autorium keliautum... Pavadintas „Diena besigėrėjimo ir naktis permainymo nuomonių" 

 „Padaręs esu įžadus kasmet atlankyti Nemuną. Ir šią vasarą parvažiavau garlaiviu nuo Jurbarko iki Kaunui ir atgal. O Nemunėli! kaip neatlankyti tave, kaip tavęs nepamatyti! Tas atsilankymas tiek sveikatos sugrąžina suvargintam kasdieniniais rūpesčiais kūnui, tiek naujų pajiegų suteikia apsilpusiai dvasiai, tiek dorų jausmų sujudina širdyje — kaipgi neatsilankyti! Nemunėli! išvydus tavo prigimtų grožybių gausybę, negali atsikratyti nuo mislies, kad panemunėse negali būti piktų žmonių, čia gamta siūlo žmogui vien tik dalykus, sušvelninančius jausmą, dailinančius dvasią. O vienok...

Įsistebeilijęs į puikiai papuoštus Nemuno kraštus, neturėjau kada žiūrėti ant mažmožių, pvz., kad mūs garlaivis „Keistutis" turbūt iš senatvės vos vilkosi ir tankiai kliuvo ant mažiausių net seklumų, kad ties Raudone stovėjo perdaug ilgai ir t. t.,— neparankumas kelionės atlygintas mat jos gražumu. Toliaus bevažiuodamas, užtėmijau pakrantėse kokias ten kibyklas, lyg kartuves, iš vienos pusės Nemuno raudonai dryžas, iš kitos žaliai. Dasižino-jau nuo laivūnų, kad tai esą ženklai, iš kurių garlaiviai numano apie upės gilumą. Patėmijau taipgi prietilčius, naujai įtaisytus ten, kur kitąkart jų nebuvo ir kur pasažieriai atiduoti buvo ant malonės ir nemalonės perkeltojų žydų. Pradėjau gėrėtis rūpestingumu garlaivių draugystės apie pasažierių „gerą". Turėjau dabar kada gėrėtis, nes „Keistutis" vis tankiaus ir ilgiaus bandė staptelti ant smilčių, o ant galo — tą dieną jau nuo pat ryto buvau įpratęs „gėrėtis". Už Zapyškio sutikome luotelį, kuriame sėdėjo du tamsiai apsirėdę ir su žaliais diržais apsijuosę žmonės ir su ilgais smaigais badinėjo vandenį. Man pasirodė, kad tai tokiu būdu gaudo žuvis, taikydami j jas smaigais, ypač kad galai smaigų iš tolo išrodė lyg kruvini. Ką tik neapalpau iš džiaugsmo, paaiškinus vienam žydeliui, kad tai esą ne žuvininkai, o tik toki žmonės, ku¬rie numano apie išbandymą Nemuno dugno ir parodo garlaiviams, kur giliaus ir greičiaus galima prasisaugoti seklumų. Tik pamis-lykite: sutarimas savininkų garlaivių elgtis draugiškai, ženklai pakrantėse, prietilčiai, žmonės, ką bando gilumą,— viskas parūpinta dėl įsteigimo priderančios komunikacijos Nemunu, nepa¬miršta pasažierių „gero". Vieno tik vienintelio daikto nėra — vandens. Kad tik būtų daugiaus vandens, tai garlaiviai galėtų liuosai švilpti, niekur nekliūdami. Vienok ir apie padauginimą vandens, t. y. apie reguliaciją dugno, taipgi parūpinta: paimta, kaip girdėjau, daug tūkstančių rublių ir su tiek pinigų padaryta reguliacijos. Ties Raudondvariu mano besigėrėjimas „rūpes¬tingumu" pradėjo netilpti krūtinėje ir pasirengiau išlieti prieš garlaivio kapitoną tuos jausmus, ką buvo pervirš. Buvau be¬einąs pas jį, tikt „Keistutis" staiga stapt, aš bumpt pavirtau ir baisiai nusibrozdinau ranką į šakalį — gerai da, ką nepra-simušiau galvos į kaminą. Tas atsitikimas, nors nelabai buvo geistinas ir parankus kelionėje, nors ne visai sutiko su mano nuomone apie „rūpestingumą" pagerinimo vandeninės ko-munikacijos, vienok da prisikeldamas išėjau išteisinti nutartus neva kaltininkus: tik yra pakrantėse ženklai, yra žmonės, ką bando gilumą... nėra tik vandens, na tai ką padarysi. „Tai įsikniso į seklumą — tikrai nakvosime šioje vietoje!"—sušuko viens pasažierius, turbūt pesimistas. „Keistutis" šnypštė, rangėsi, kapi¬tonas rėkavo, pasažieriai juokės, rūgojo, laivūnai varinėjo pasa¬žierius iš vienos pusės į kitą lyg avis, idant atsverti garlaivį, o aš vis gėrėjausi: tas sumišimas man net patiko kaipo įvairumas ke¬lionėje. Ant galo pradėjo man nusibosti. Tai, kad ir sulauksime nakties, tai vis ant Nemunėlio,— raminau pats save. Ir sulaukėme. Pajiegos garlaivio ir laivūnų pradėjo slabti, pasažieriai ėmė labiaus rūgoti, o man darėsi vis nuobodžiaus. Buvo jau vidurnaktis. „Ar iš toli, tėvuk",— užklausiau savo sąsėdą, senyvą žmogelį, apsivilkusį rudine.— „Iš Plokščių",— atsakė.— „Tai gražioje vie¬toje gyvenate!"—„Kas turi pinigų, tai tam gražu, o kaip mes tu¬rime iš tų gražumų duoną valgyti, tai mes jų nematome. Ot, velyk pasakykit, už ką mašina (garlaivis) taip prigaudinėja? Sako, kad į Kauną ateina apie 5 vakare, o mes kasžin ar nuvažiuosime ant 5 iš ryto. Buvau paragintas į sūdą į Prienus, sakiau, šiandien nu¬kaksiu į Kauną, o iš ten eisiu pėsčias — kitąsyk gal kas pavėžinti da. Kad būčiau koks ponas, tai galėčiau kam pasiskųsti ir išsitei¬sinti, o dabar..."

Su tuomi žmogum šnekėti negaliu: jis gal sugadinti man visos dienos smagias įspaudas. Atsitraukiau nuo jo ir atsisėdau, perėjęs į kitą pusę garlaivio, šalia pusiau surdotinio! „Tai graži naktis ant Nemuno!"—sušukau.—„Tamista turbūt pavalgęs, išsimiegojęs ir turi kada patinginiauti; man kur kas gražiaus būtų, jeigu būčiau spėjęs namon ant vakarienės ir atsilsėjęs,— ryt anksti turiu stoti į pabriką prie darbo. Tegul juos šimts su jų garlai¬viais!"
Toks pesimistiškas pažvilgis ant garlaivių man taipgi nepatiko, neatsakiau ir atsitraukiau. Iš nuobodumo nežinojau, kur pa¬sidėti. Ant galo pradėjo imti miegas, o čia nėr kur glustelti.
Atsisėdau arti trijų jaunų merginų, tikėdamas, kad besišnekučiavimas su jomis nuvarys nuobodumą. „Taip gražus tas Nemu¬nas, kad ir mirti jame būtų smagu",— prakalbėjau į jas saldžiai. Vieton atsakymo visos trys lyg susitarę pradėjo verkti. „Meldžiamos, nerūgokite, jeigu savo žodžiais sujudinau nesmagius ir graudžius atminimus, bet tikėkite, kad tai padariau netyčia".—„Koki čia graudūs atminimai,— atrėmė viena,— važiuojame į svečius į Garliavą gavę laišką, kad šiandien lauks arkliai antrojo garlaivio, o dabar kur mes pasidėsime taip vėlai — nė giminių, nė pažįstamų Kaune neturime, nė arklių, nors pasisamdyti, niekur negausime; Dieve mano Dieve! visi taip gyrė, kad garlaiviais tai geriausia komunikacija — dabar tai matome visą gerumą — kad mama ži¬notų, tai užsiverktų..."
Suraminau nabagėles prižadėjęs išmelsti dėl jų ant nakvynės to pat garlaivio kajutą ir priderančią prieglobą; dieną galės ir arklius rasti, ir nebus taip baisu.
Kas tai yra? girdžiu jau trečią skundą ant garlaivių. Et, užsiklepoja tik žmonės, nematydami viso „rūpestingumo"— pamislijau sau ir nuėjau į kajutą. Suolai visi užimti buvo miegančių. Už stalelio sėdėjo storas ponpalaikis ir visais judėjimais savo sutukusio kūno reiškė didį nekantrumą. Prisėdau prie stalelio ir luktelėjęs šiek tiek pradėjau šnektą: „Na, nors sykį garlaivystė ant Nemuno prisiartino prie geistino pagerinimo".— „Ar tamista juokiesi iš garlaivių, ar iš manęs?" — „Ne, aš kalbu pavartauniai".— „Tai pasakysiu, kad tamista apie tuos dalykus nieko nesupranti; paklausyk manęs,— tarė greitai storasis ponas, ir matyt buvo, kad nori pasipasakojimu palengvinti sunkumą savo širdies.— Aš užsiimu pramonyste. Vakar tuomi pat garlaiviu važiavau į Jurbarką, skubindamas pribūti ant termino viename reikale, ir susivėlinau, nes garlaivis ant vidurnakčio vos atplaukė iki Plokščių tik, tolydžio užkliūdamas kelionėje ir vėlindamasis, o tik dėl to, kad per daug užsikrovė ir per tai giliaus skendo. Mat kiekvienam garlaiviui paskirta yra, kiek gali sunkinybės ant savęs krauti. Šiandien tas pat garlaivis vėl per daug užsikrovė, o iš Raudonės paėmė da 700 pūdų kviečių. Kokią turėjome kelionę dėl tos priežasties ir kas dabar atsitiko, tamista pats matai. Šiandien vėl skubinau į Kauną daryti kontraktą — velnias dabar jį už mane atliks, o kišenius mano turės už tai atsakyti. Ar tai taip garlaivių draugystė ir vandeninės komunikacijos vyriausybė turi rūpintis apie kelionės parankumą? Kur čia, po velnių, tas pagerinimas?"— „Na, o ženklai pakrantėse, paskui žmonės, ką bando gilumą..." — „Taigi ar jiejie apsaugojo mus nuo seklumos? ženklai tie tai tik varnoms ilsėtis, o tie bandytojai gilumo vandens geriaus žino gilumą alaus ant garlaivių nekaip gilumą Nemuno. Ką čia ant galo toki ženklai pagelbės, kad vieną dieną sekluma vienam daikte, o kitą kitam? Čia reikia reguliacijos vagos, o ne ženklų pakrantėmis!"
— Teisybė, bet apie reguliaciją taipgi nepamiršta,— pridūriau.
— Nepamiršta paimti ant to didelius pinigus, o reguliacijos atlikta tik ant juoko, už menką tų pinigų dalelę... idant prireikėjus galima būtų šiuomi tuomi išsiteisinti prieš vyriausybę. Vieton padaryti reguliaciją keleto alkanų kišenių, ir tiek — jeigu tamista nori žinoti! Už tokį „rūpestingumą" išpuola tik į sūdą apskųsti! — tarė nutukėlis ir nuspjovė.
Mano graži nuomonė apie garlaivius ir vandeninės komunikacijos vyriausybę pradėjo irti. Tuomi tarpu iškėlė nuo garlaivio ant kranto kelias dešimtis pasažierių, žinoma, ne ponų, o tik vargdienių, ką medžius Nemunu varinėja. Garlaivis palengvėjo ir iš smilčių išsikasė. Aišku, jeigu nebūtų paimti nors tie 700 pūdai kviečių, tai būtų nereikėję išmesti pasažierius ant kranto dėl jų „gero" ir nebūtume nakvoję ant Nemuno. Mes važiavome, o tie išmestiejie ėjo pėsčioms ir priversti buvo nabagėliai eiti daug varsnų, kol juos vėl nepriėmė garlaivis. Dėl ko garlaivis neišmetė ant kranto manęs, storponio ir kitų juodapykaklių, o tik tuos vargdienius, kurie už savo vietas buvo taipgi užmokėję, kaip ir mes? galėjo ant galo maišyti vienus su kitais. Arba dėl ko išme¬tė nekaltus pasažierius, o neišmetė tavorus, kurių buvo per daug paimta? Tokia neaprubežiuota garlaivio valia stebėtina ir nesu¬prantama.
Kada atvažiavome į Kauną, buvo 4 iš ryto. Sykiu ir per vėlu, ir per anksti. Nė vežėjo, nė nieko. Dvi valandas turėjau vaikščio¬ti iš vieno galo miesto į kitą, kol suradau nakvynę. Ir aš pats tapau nuskriaustu — pamislijau. Kuomi prasikalto ans žmogelis, kuris pasivėlins į sūdą? ans darbininkas, kuris nepasilsėjęs turės stoti prie sunkaus darbo? ans storponis, kuris dukart susivėlino ir neatliko savo svarbių reikalų? anos merginos, kurios liko nakties laike be jokios prieglobos? anie vargdieniai, kurie turėjo eiti krantu užmokėję už garlaivį? ant galo aš pats? Klausiu, kuomi mes visi prasikaltame, kad garlaivis mus taip pabaudė ir nukankino? Mes nieko nekalti! Pats kaltininkas, garlaivis, žinoma, sykiu nenukentėjo ir nekentęs, jeigu kas iš nuskriaustųjų neapskųs jį vyriausybei. Kaltė jo aiški: peržengė tiesų prisakymą užsikrovęs daugiaus, kaip daleista. Ypač tiesą reikėjo atmintyje laikyti tuomkart, kada Nemunas kasmet būna labiaus išsekęs, t. y. vasaros laike.
Nuomonę apie „rūpestingumą" turėjau visiškai permainyti. Teisybė, matyt garlaivių „rūpestingumas", bet apie savo uždarbį, nors kitukart būtų per tai nuskriausti pasažieriai ir peržengti tiesų prisakymai.
Argi nėra tokios apveizdos, kuri galėtų atkreipti savo akis ant tų siautimo dalykų?“

 Tėvynės varpai, 1891 metai