Mūsų rajono teritorijoje patys seniausi gyventojai apsigyveno viduriniame akmens amžiuje mezolite IX – V tūkst. pr. m. e. Tai rodo Jurbarko rajono teritorijoje esančios akmens amžiaus stovyklavietės ir radiniai. Čia rasti akmens kirviai, juodosios keramikos liekanos, akmeniniai tinklų svareliai. Yra žinomos keturios stovyklos: viena Klangiuose ir trys Veliuonos apylinkėse. Pagrindiniai darbo įrankiai buvo gaminami iš akmens.

Neolite akmuo šlifuojamas, gręžiamas. Žmonės verčiasi gyvulininkyste, žemdirbyste. Žinomi antžeminiai žmonių būstai. Klangių stovyklavietėje rasta titnago dirbinių: gremžtukų, nežymiai brūkšniuotos keramikos. Šią stovyklą tyrinėjo archeologė R. Rimantienė. Stovyklavietė, esanti prie Veliuonos piliakalnio yra mezolito laikų. Čia rastas svidrinis antgalis, titnago skelčių. Šie radiniai yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Stovyklavietėje, kuri buvo prie Girstaus upelio rasta titnago skelčių, pjūklelių. Pastarieji yra laikomi palyginti retais dirbiniais.

Nėra dabar jokios abejonės, kad akmens amžiaus žmonės dabartinėje Jurbarko teritorijoje gyveno labai tankiai. Tam buvo palankios sąlygos. Nemunas, jo intakai, turtingi miškai. Kad žmonės gyveno labai tankiai, liudija ir kitose apylinkėse randami pavieniai akmens ir ankstyvojo metalo dirbiniai.

Apie 40 jų saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Daugiausia jų surinko archeologas T. Daugvidas. Veliuonos muziejuje yra 20 kirvukų, įvairaus dydžio.

Jeigu gyveno žmonės, turėjo būti ir kapinės. Jurbarko teritorijoje yra žinomos 7 respublikinės ir 17 vietinių plokštinių kapinynų. Iš jų tyrinėti šie: Veliuonos senkapis, Seredžiaus kapinynas.

Tyrinėjant Veliuonos senkapį, kuris dalijamas 4-5a. rasta įvairių įkapių; tai galvos papuošalas ir 15 pakabučių, bronzinė grandinėlė, bronzinės apyrankės, įvijinis žiedas, bronzinė antkaklė, emalės kardai (importiniai). Kai kurie lapai be įkapių, o tai rodo, kad buvo turtinė nelygybė. Importiniai karoliai rodo apie prekybos ryšius su Europos šalimis.

Bene geriausiai ištyrinėtas Seredžiaus senkapis. Jame rastas įkapis datuojamas 3-4 a. Čia buvo rasta daug papuošalų, antkaklių, karolių, apyrankių, smeigtukų, darbo įrankių, ginklų.
Visi radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune.

Be akmens amžiaus stovyklų ir pavienių radinių dar gausu piliakalnių. Lietuvos  kultūros paminklų sąrašuose pažymėta 15 piliakalnių. Lietuvos piliakalniai yra skirstomi į piliakalnius – gyvenvietes, piliakalnius – slėptuves, piliakalnius – tvirtoves ( taip piliakalnius skirsto R. Kulikauskienė). Piliakalniai – gyvenvietės buvo apgyvendintos giminės bendruomenės.

Formuojantis teritorinei bendruomenei, piliakalniai–gyvenvietės apleidžiami ir įrengiami piliakalniai–slėptuvės. Piliakalniai–slėptuvės pradėti rengti I-ame m.e. a., o apleidžiami 12-13 m.e.a.

Mituvos ir Vajotos upelio santakoje yra Meškininkų piliakalnis. 1960 metais piliakalnį tyrinėjęs archeologas Adolfas Tautavičius nustatė, kad jau 8 amžiuje čia buvo gyvenvietė. 2003-2004 metais Gintautas Zabiela aikštelės pietvakarinėje dalyje ištyrė 167 m² plotą, aptiko iki 35 cm storio kultūrinį sluoksnį su lygia keramika, titnago nuoskalomis, akmenų grindinėliais, stulpaviete. Atrodo, kad smėlingame kyšulyje iki įrengiant piliakalnį I tūkstantmetyje pr. m. e. buvo neįtvirtinta gyvenvietė.
Meškininkų piliakalnis Meškininkų piliakalnis Kvedlinburgo analuose rašoma, kad 1009 popiežiaus Silvestro II „tautų arkivyskupu“ paskelbtas ir pagonių krikštyti pasiųstas benediktinų vienuolis Brunonas, lydimas 18 vienuolių, vertėjų ir vedlių, atvyko į šią vietą apkrikštyti kunigaikščio Netimero. Misionieriai gabeno ir arkivyskupo rūbus, kad Brunonas galėtų pakrikštytam didikui suteikti karaliaus titulą. Kunigaikščio Netimero žmonės misionierių sutiko svetingai ir po kelių dienų kartu su vienuolio rūbais vilkinčiu vyskupu Brunonu ir jo palyda Netimeras ir 300 karių palei Vajotos upelį iškeliavo į masinio krikšto vietą prie vandens – netoliese buvusio Dainių ežero, kuris šiuo metu yra užpelkėjęs. Brunonui grįžtant iš misijos, jis buvo nužudytas, manoma, šiandieninės Lenkijos teritorijoje.

 

Šaltinis: http://krastotyra.jnvm.lt