Medžiai gyvena ilgiau už žmogų, ir, jei tik mokėtų kalbėti, papasakotų įdomiausių istorijų iš tolimos praeities. Medžius prakalbina žmonės, ypač tie, kurie įsimylėję miškus ir savo gyvenimą jiems paskyrę. Jurbarko miškų urėdijos Kalvelių girininkė Irena Petrošienė Karšuvos girią pažįsta kaip savo namus ir pasakoja visiems, kas domisi Mažosios Lietuvos praeitimi ir dabartimi. Besidominčiųjų, pasak girininkės, randasi vis daugiau.

Senoji-Karsuvos-giria-byloja-girininkes-lupomis articlethumbfullSenoji-Karsuvos-giria-byloja-girininkes-lupomis articlethumbfullApsiginklavusią diktofonu ir rašikliais bei pasiruošusią klausyti senųjų istorijų žurnalistę girininkė sodina ne už stalo, bet į automobilį, apauna ilgaauliais ir veža į girią, kad ne tik išgirsčiau, bet ir pamatyčiau.

Girioje – krašto istorija

„Mažosios Lietuvos miškai kitokie nei kitur – medžiai susodinti tvarkingai eilėmis, taip prieš šimtmetį sodindavo šiame krašte vokiečiai. Bet „vokiečiai“ yra tik sąlyginis šio krašto žmonių pavadinimas, tiksliau būtų – suvokietinti, nes po 1710 m. maro šišioniškių liko nedaug, į ištuštėjusias sodybas atsikraustė vokiečiai ir kitų kraštų žmonės, prasidėjo vokietinimas. Nuo 1870-ųjų šio krašto oficialioji kalba buvo vokiečių“, – pasakoja I. Petrošienė.
Šitaip ne kartą ji po girią vežiojo ir pasakojo mokiniams – jauniesiems miško bičiuliams, iš svetur savo šaknų ieškoti atvažiavusiems senųjų gyventojų lietuvininkų palikuonims, o dabar vis dažniau atvažiuoja turistų iš Klaipėdos, Ukmergės, Šilalės... „Kai kurie lietuviai jau domisi ne tik Turkijos kurortais, bet ir savo kraštu. Tik bėda, kad jie atvažiuoja dideliais autobusais, o šis maršrutas miškų keliukais jiems nepritaikytas“, – sako girininkė, surandanti išeitį, kaip ir didžiųjų autobusų keliauninkams parodyti Karšuvos girią.
Praėjusiais metais I. Petrošienė baigė gidų kursus Jurbarko turizmo informacijos centre ir parengė turistinį maršrutą po Karšuvos girią, supažindinantį su Mažosios Lietuvos istoriniu ir gamtos paveldu.
Karšuvos giria, anksčiau vadinta Smalininkų–Viešvilės miškais, yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos miškų masyvas – beveik 43 tūkst. ha mišku apaugęs plotas, kuriame vyrauja pušynai. Šlapesnės vietos dar XIX a. buvo nusausintos, derinant griovių tinklą su kvartalinėse linijose įrengtais miško keliais. „Pas mus – jei kvartalinė, turi būti ir kelias, o senieji kvartaliniai stulpai – iš tašyto akmens, tokie yra tik šiame krašte, ant kai kurių būdavo užrašyti ir vietovardžiai“, – pasakoja girininkė.

Kapinaitės priglaudė lietuvininkus

Privažiuojame senąsias Apšrūtų kapines. Tokių senų kapinių – Lietuvos kultūros paveldo objektų – Kalvelių girininkijos miškuose yra ketverios. 2012-ųjų pavasarį Jurbarko miškų urėdijos iniciatyva jos imtos tvarkyti. „Darbininkai iškirto krūmus, talkininkaujant mokiniams išvalėme, į antkapius pripylėme žemių. Pagal kauburėlius bandėme atsekti ribas ir kapinaites aptvėrėme, pastatėme ženklus su kapinių pavadinimų užrašais. Klaipėdos universiteto mokslininkai tuos kapelius ruošiasi inventorizuoti – įdomu, ką jie pasakys, ar gerai mes darome. Ne mūsų galioje padaryti čia darželius, tokio nė tikslo nekeliame, tik norime, kad kapinaitės išliktų ir kad jaunimas jas žinotų. Pernai kartu su Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriumi Arvydu Griškum lankėme kapelius kartu su mokiniais per Vėlines, degėme žvakeles“, – pasakoja girininkė.
Apšrūtuose nebėra nė vieno metalinio kryžiaus, būdingo šio krašto senosioms kapinėms, bet išlikęs gražus cementinis antkapis su šonuose ir gale įlietais ornamentais ir vienintelis akmeninis paminklas – lentelė su iškaltomis gotiškomis raidėmis, tik vokiškas užrašas dabar sunkiai beįskaitomas.
Įvažiuojame į Liepgirių kaimą. Liepų giria, kaip peršasi pagal pavadinimą, jei čia kada ir augo, iki mūsų dienų neišliko. Nuo seno šiame kaime vidury miško stovėjo miškininkų ir sakintojų namai. Iki 1975-ųjų čia buvo Liepgirių girininkija. „Iš Vokietijos atvažiavęs buvęs Liepgirių girininkas pasakojo, kad vynuogė prie girininkijos jau augo ir 1936 metais. Dabar kaimas atgyja, čia įsikūrusios dvi jaunos šeimos“, – džiaugiasi Kalvelių girininkė.
Prieš ketvirtį amžiaus senosiose Liepgirių kapinaitėse dar stovėjo keli geležiniai kryžiai, dabar jų nebėra. Vienintelis antkapis byloja, kad čia palaidota Eva Kupczyk, gimusi 1904, mirusi 1918 metais. Liuteronišku papročiu prie gimimo datos iškalta žvaigždutė, prie mirties – kryželis. Vyresnių, ištekėjusių mirusių moterų antkapiuose – dvi pavardės, nes buvo rašoma ir mergautinė pavardė.
Aplinkui ošia tvarkingomis eilėmis susodintas miškas, jam, pasak girininkės, jau kokie 120 metų, o kapinės, matyt, vėliau apsodintos eglėmis, nes jos žymiai jaunesnės. Vakarų pusėje auga medžių alėja – turbūt ten būta įėjimo į kapines.

Medžiai primena žmones

Karšuvos girioje iki XX a. vidurio būta daug miškininkų apgyventų kaimelių ir viensėdžių, tačiau atsekti jų istorijas sudėtinga, nes jie priklausė Ragainės apskričiai ir archyvai likę Rusijos Kaliningrado srityje. Girininkė I. Petrošienė prisimena įdomų susitikimą su vokiečių šeima šiemet: „Tas vyras ieškojo Užbalių girininkijos, kurios nėra buvę, o pasirodo, jis gimęs Tetervynės vienkiemyje, vokiškai vadintame Auerhan – kurtinynė. Gal vertimas gražiau skambėjo, bet lietuvinant pavadinimus vienkiemis tapo Tetervyne. Čia atvykėliai po 70 metų rado savo tėvo sodintus ąžuolus. Jo tėtis, kaip jaunas specialistas, buvo atsiųstas čia dirbti baigęs miškininkystės mokslus Mozūrijoj.“
Prie visų raudonų, vokiškomis vadinamų, sodybų, kurių dar išlikę šiame krašte, auga retesnių medžių – kėnių, veimutinių pušų, bukų, guobų. Karšuvos girioje yra ir bukų giraičių – tai už ąžuolą kietesnis medis, Vokietijoje labai dažnas. Kapinėse evangelikai liuteronai sodino tujas, vadinamas čisais, dabar užaugusias didžiuliais medžiais, alyvų krūmelius, kurie, neprižiūrimi žmogaus, išsikerojo plačiais krūmais, užgožusiais antkapius. 
Ties Užbaliais kertame plentą, kitapus – Kazikėnų miškas. Nederlingi smėlynai tinka pušims, čia auga 1998 metais įveista sėklinė pušų plantacija, kurioje prirenkama po šešias tonas kankorėžių, o iš jų išaižoma apie 60 kilogramų pušų sėklų. Kiek daug miškų galima įveisti!
Kelias link Kalvelių veda pro gražiai sukilusį pušynėlį. „Mokinių ir jų tėvų sodinta Viešvilės mokyklos šimtmečiui pažymėti. Gražiai auga!“ – gėrisi girininkė. Kai mokykla vėl švęs jubiliejų, čia oš miškas ir primins tuos, kurie jį sodino.
Nemunu vyko laivyba, į Tilžę ėjo siaurasis geležinkelis ir sausumos kelias driekėsi palei Nemuną, todėl panemunės kaimai klestėjo – Kazikėnai, Kalveliai, Baltupėnai. Visuose buvo daug namų, gyventojų, visi turėjo darbo. 
Girininkei pasakojant privažiuojame buvusią Kalvelių kaimo mokyklą, pagal tipinį projektą pastatytą raudonų plytų namą. Šalia – didelės kapinės, nes ir Kalvelių kaimas buvo nemažas, prieš šimtą metų čia stovėjo 29 namai su 72 ugniakurais, reikėtų suprasti – butais. Dauguma namų buvo daugiabučiai.
Šiose kapinėse išlikę bene daugiausia antkapių, kryžių, įskaitomų užrašų. Data ant kryžiaus tipinės kaltinės geležies tvora aptvertoje kapavietėje byloja, kad čia laidota XIX a. antroje pusėje. I. Petrošienė pasakoja, kad šiose kapinėse neseniai palaidotos ir Kalveliuose gyvenusių žmonių palaikų urnos, atvežtos iš Vokietijos. Tą kapavietę jau mūsų laikais palaidotųjų artimieji aptvėrę metaline, bet visiškai kitokio, nei senosios, stiliaus tvorele.

Giria kalba ją mylintiems

Klausantis Kalvelių girininkės pasakojamų šio krašto istorijų pro akis bėga didingos Karšuvos girios vaizdai. Žvilgsnis užkliūva už įvairiais ženklais pažymėtų medžių, ir šią miško kalbą iššifruoja girininkė – specialiais ženklais pažymėtos kertinės buveinės ir genetiniai draustiniai, kuriuose net išvirtusį medį nukirsti reikia gauti leidimą. Miškininkai suranda ir pažymi drevėtus medžius, taip pat tuos, kuriuose paukščiai susisuka lizdus – jie gali būti įdomūs ne tik mokslininkams, bet ir eiliniams gamtos mėgėjams, kurie nori pažinti gamtos paslaptis. Girininkijose apie tai galima gauti informacijos.
Neteisūs tie, kurie kaltina miškininkus tik kertant medžius, nes mišką mylintys ir profesionaliai juose dirbantys žmonės girioje mato daug daugiau, ne tik medieną. O apie miškų kirtimą Kalvelių girininkė turi paprastą palyginimą – juk ir ūkininkas, pasėjęs rugius, nesidžiaugia jais trejetą metų.
Nuo minkšto samanų patalo girininkė pakelia plastiko butelį, iškrato iš jo krūvą juodų vabalų – tik keletas išlaisvintųjų nuropoja toliau gyventi savo gyvenimo. „Vabalų kapinės, mūsų laikmečio nelaimė“, – liūdnai prataria, tačiau teigia nesanti nusivylusi girios lankytojais, pasakoja, kad miškininkai pastebi, jog žmonių, ateinančių į mišką gauti naudos, elgesys keičiasi į gera. Kai kurios poilsiavietės ir pirmadienį ar po švenčių jau nebeatrodo kaip po karo. Vadinasi, vis daugiau žmonių prisimena, kad miškas – gamtos namai, ir reikia elgtis taip, kad norėtum sugrįžti. 
Viešvilėje gimusiai ir augusiai Irenai pasirinkti miškininkystę buvo paprasta – aplinkui plytint vienai didžiausių Lietuvos girių pažinti mišką buvo daug galimybių, o girininkai visada buvo ryškios asmenybės. Kadaise miškininkai būdavo mokomi ne tik miškininkystės, jiems suteikdavo ir antrą specialybę, pagal gabumus ar pomėgius – net dramos būrelio režisieriaus, kad jie galėtų ugdyti ne tik miškus, bet ir juose dirbančių žmonių kūrybinius polėkius.
Dramos būrelio Kalvelių girininkė nesubūrė, tačiau ji gilinasi į Mažosios Lietuvos istoriją ir tai, ką byloja šio krašto seni miškai, mielai perteikia jaunimui, jos pačios suburtam į jaunųjų miško bičiulių būrelį, ir visiems besidomintiems. Nors tai, kaip ji pati sako, nei į girininkės, nei į mamos pareigas neįeina.

Jūravoje ilsisi miškininkai

Apsukę ratą važiuojame į Jūravą. „Karšuvos girioje, – pasakoja I. Petrošienė, – iki Antrojo pasaulinio karo buvo trys vyriausiosios girininkijos, vokiškai vadintos oberfiorsterei, – Jūros (Jūravos), Viešvilės ir Smalininkų, kurias sudarė po 5-7 girininkijas (fiorsterijas), iš kurių kiekvienai priklausė 500-600 ha miškų plotai. Pernai Jūravoje Jurbarko miškų urėdija sutvarkė senąsias miškininkų kapines. Čia palaidotas vyriausiasis girininkas – oberfiorsteris Tomsonas, kurį 1932 metais parvežė negyvą vežime jo numylėti arkliai. Ar nušovė brakonieriai, ar tai buvo savižudybė – taip ir liko neišaiškinta. Čia palaidota ir jauna kito girininko žmona, mirusi gimdydama. Tuos kapelius ilgus metus tvarkydavo Jūravos gyventoja, jau mirusi Zofija Kimbrienė, ir dabar kaimo gyventojai ir miškininkai čia dažni svečiai. Virš vartų į šią mirusiųjų ramybės buveinę išdrožtas užrašas:„Buvau, kuo esi, būsi, kuo esu“ – kaip daugelyje evangelikų liuteronų kapinių. Kapinaites puošia skulptoriaus Vaclovo Dubikalčio medžio skulptūros. Pažeme driekiasi mėlynai žydinti žiemė – šiam kraštui būdingas augalas. Tai – lyg laukinė mirta, kurių buvo beveik kiekvienoj šio krašto sodyboj.

Galiūnai brandina giles

„Negaliu neparodyti gražuolių ąžuolų, nors jie ir ne mūsų valdose“, – šypsosi Kalvelių girininkė automobilį vairuodama gilyn Jūravos girininkijos keliukais. Sustojame prie paprastojo ąžuolo genetinio draustinio – viršūnėmis dangų remia drūtakamiemiai galiūnai, ir žmogus kažkaip sumenksti jų didybėje. Ąžuolams – ne mažiau kaip 130 metų, ir draustinyje, pasak girininkės, miškininkai bando iš senolių išprašyti gilių – aptverta tvora nuo šernų, jei kokie giliukai ant žemės nukristų. Paprastojo ąžuolo genetiniame draustinyje auga ir aukščiausias Lietuvoje, rinktinis, ąžuolas – jo aukštis 37 metrai, kamieno storis 44 centimetrai.
Dar kiek pavažiavę vėl ropščiamės iš automobilio ir purškiant lietui einame gilyn į mišką, kur auga įspūdingo dydžio pušis – nepamatyti jos, pasak girininkės, būtų tikra nuodėmė. „Irgi ne mūsų sodinta“, – ištaria iš tolo akimis glamonėdama storakamienę, kuri brandžiame pušyne atrodo kaip tikra milžinė.
Galbūt ši milžinė pušis, kaip ir netoliese augančios dar kelios, didesnės už kitas, buvo paliktos kirtime. Aplinkui užaugo ir subrendo naujas miškas, o jos – senolės – tebestovi, dūmoja savo dūmas ir ošia savo šneką tiems, kas nori ją suprasti.

Danutė Karopčikienė, http://www.jurbarkosviesa.lt