Kalbininko baltisto dr. Leto Palmaičio parašytoje ir „Kalendoriaus“ leidyklos šiomis dienomis išleistoje knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“ pateikta stulbinančių išvadų apie šv.Brunono Bonifaco nužudymo vietą ir žudikus.

Prūsijos korta

Iki šiol maža ką težinojome apie 1009 m. kovo 9 d. Rusios ir Lietuvos pasienyje nužudytą šv. Brunoną Bonifacą, kuris kartu su kitais bendraminčiais vyko skelbti krikščionybę. Šio misionieriaus nužudymas ir data pateko į keletą jo gyvenimo aprašymų, kuriuose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Evaldo Butkevičiaus nuotr. Nuomonė: L.Palmaitis įsitikinęs, kad mėginti paneigti knygoje pateiktus tyrimų rezultatus gali tik tas, kuris paneigs Adomo Bremeniečio (XI a.) liudijimą, kad Semba (Mažosios Lietuvos pusiasalis) ribojasi su lenkais ir rusais.Evaldo Butkevičiaus nuotr. Nuomonė: L.Palmaitis įsitikinęs, kad mėginti paneigti knygoje pateiktus tyrimų rezultatus gali tik tas, kuris paneigs Adomo Bremeniečio (XI a.) liudijimą, kad Semba (Mažosios Lietuvos pusiasalis) ribojasi su lenkais ir rusais.

„Lietuvos vardo paminėjimas byloja apie mūsų šalies valstybingumo užuomazgas. Tai oficiali Lietuvos metrika Europos valstybių bendrijoje, – įsitikinęs L.Palmaitis. – Tačiau aprašymuose sutinkamas pasakymas „Rusios ir Lietuvos pasienyje“ dar nereiškia, kad šv.Brunoną nužudė lietuviai. Pasakysiu aiškiau – jį nužudė skalviai, giminingi prūsams, kurių kalbos tyrinėjimams paskyriau visą savo gyvenimą. Lyginamosios kalbotyros būdu, pasirėmęs rašytiniais šaltiniais, įvairiais amžiais atliktų istorinių tyrimų rezultatais, gan tiksliai nustačiau ne tik šv.Brunono žudikus, nužudymo vietą, bet ir Rusios vardo kilmę“.

Gimė didikų šeimoje

Apie šv.Brunoną Bonifacą „kalba“ 25 pagrindiniai šaltiniai, iš kurių seniausias – Kvedlinburgo analai (kronika). Iš jų sužinome, kad būsimasis šventasis Brunonas gimė Saksonijoje, Kverfurto pilyje, apie 974 m. Jis buvo didikų Brunono ir Idos pirmagimis, turėjęs dar bent tris brolius (būta ir kitų, anksti mirusių vaikų).

„Teigiama, kad aukštaūgis Brunonas, mokydamasis prie Magdeburgo bažnyčios įsteigtoje mokykloje, išsiskyrė iš bendramokslių ir darbštumu bei pamaldumu, marino savo kūną pasninku, šalčiu ir net plakimu. Į kunigus jis buvo įšventintas 995 m. ir paskirtas į vieną Magdeburgo katedrą kanauninku. Tuo metu daugel Europos šalių buvo susivienijusios po Šventosios Romos imperijos vėliava. Šios sąjungos imperatorius Otonas III buvo pasikvietęs Brunoną į Romą dvaro kapelionu, tačiau po trejų metų jis paliko tą tarnybą ir įstojo į Aventino benediktinų vienuolyną Romoje“, – pasakojo L.Palmaitis.

Vienuolyne Brunonas kartu su kitais vienuoliais gyveno iš savo rankų darbo: mezgė tinklus, gamino šaukštus, verpė. Šią vietą jis irgi paliko ir 1001 m. pirmą kartą prisijungė prie misionierių, vykusių į pagoniškas Europos šalis. Jam išvykti nepavyko, bet žuvus penkiems misijos broliams, Brunonas aprašė jų gyvenimą. Kartu jis parašė ir „Šv.Adalberto gyvenimą“. Pastarasis šventasis mums svarbus tuo, kad jis buvo Brunono pirmtakas – mėgindamas krikštyti baltus (prūsus), padėjo galvą už prūsams šventos giraitės išniekinimą. Be to, jis buvo imperatoriaus siekio – vieningos Europos – vykdytojas. Brunonas sekė jo pėdomis.

Patyrė išmėginimą ugnimi

Tuo metu vieningos Europos idėja, mirus Otonui III, ėmė menkti – kilo konfliktas tarp imperatoriaus įpėdinio Henriko II ir Lenkijos valdovo Boleslovo Narsiojo. Tad Brunonas Bonifacas pateko į Šventosios Romos imperijos susiskaidymo periodą, tačiau vis vien mėgino įtikinti Henriką II sudaryti taiką su Boleslovu. Deja, garbaus misionieriaus pastangos buvo bergždžios – pasaulietinė ir bažnytinė valdžios ėmė tolti, o naujoji vieningos Europos tauta – krikščionys pamažu užleido vietą etninėms valstybėms. Brunonas Bonifacas vis gi tęsė savo misiją – krikštijo pagoniškas tautas ir tuo tikslu 1009 m. iš lenkų pamario išvyko į Prūsią (Prūsiją).

Į misiją Brunonas Bonifacas pasiėmė 18 palydovų. Išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Rusios – Lietuvos (visuose šaltiniuose pirmiau rašoma Ruscia, o ne Litua – į tai atkreipė ypatingą dėmesį 1000 metų senumo įvykius tyrinėjęs L.Palmaitis) pasienyje jis pateko pas tenykštį valdovą Nautimerį (Netimer), kur patyrė išmėginimą ugnimi (misionierius nė kiek neapdegė, perėjęs per specialiai jam sukurtą ugnį). Tai stebėję pagonys puolė prie Brunono Bonifaco kojų, prašydamiesi pakrikštijami. Krikštui pasirengė apie 300 pagonių. Tokiam gausiam būriui pagonių pakrikštyti prireikė eiti prie didelio ežero, kurio buvo esama netoli. Ten buvo pakrikštytas ir Nautimeris, kuris net pasiryžo savo valdas palikti sūnui ir eiti kartu su Bonifacu. Maža to, rašoma, kad jis nukovęs savo brolį, skilusį prieš krikštą.

Žudė kerštaudami

Misionierius Brunonas Bonifacas sužinojęs, kad Nautimeris turi dar vieną brolį – Sebedą (Zebeden), tuo metu įsikūrusį prie Alstros upės (dabar Alsa – tai knygoje nuosekliai įrodo L.Palmaitis), su palydovais pasuko jos link. Toje vietovėje misionierius su palyda pasirodė 1009 m. kovo 9 d. ir laikė Mišias. Tuo metu, kai Brunonas Bonifacas Mišių metu laimino atnašas, su kariais pasirodė įsiutęs dėl brolio žūties Sebeda. Pagal vieną iš Brunono gyvenimo aprašymų, vienas Sebedos karys pribėgęs prie Brunono nukirto jo ranką ir nustūmė misionierių nuo altoriaus.

Rašoma, kad Brunono ranka taip ir liko kyboti ore, laimindama atnašas. Tai pamatęs ranką nukirtęs karys, puolė prie misionieriaus kojų, tačiau kitas karys tuo metu nukirto Brunono galvą. Panaši lemtis ištiko ir kitus misionieriaus bendražygius. Tik Vipertas, lydėjęs Brunoną, liko gyvas, tačiau išbadytomis akimis. Misionieriaus galvą kariai įmetė į „Alstros“ upę, kuri vėliau toje vietoje naktį švytėjo. Būtent ten žvejai surado nukirstą Brunono galvą ir pridėjo ją prie nukirsdinto kūno, kurį Boleslovas Narsusis išpirko ir parsigabeno. Teigiama, kad dabartinis lenkų miestas Branievo taip buvo pavadintas šv.Brunono Bonifaco garbei (anksčiau jis buvo Rytų Prūsijos teritorijoje ir vokiškai vadinosi Brunsberg).

Rusia Rusnės saloje

Dr.L.Palmaitis kaip kalbininkas daugybę metų tyrinėjo buvusią Prūsą (Prūsiją), per kurią keliavo šv.Brunonas Bonifacas. Remdamasis kalbotyra, L.Palmaitis nustatė kad vardas Rusia kilo nuo Rusos (Rusnės) upės ir reiškė kraštą tarp Rusnės, Nemunyno (Nemuno senvagės) ir Kuršių marių – tai akivaizdžiai įrodyta dabar išleistoje jo knygoje. Todėl to krašto gyventojai baltai buvo vadinami rusais. Tai, beje, ne naujiena – apie tai yra rašęs ir garsusis rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas, kuris anuomet baltus laikė slavais. Anot dr.L.Palmaičio, būtent šią vietovę, vadintą Rusia, pasiekė šv.Brunonas, praplaukęs sąsiauriu iš Baltijos jūros į Kuršių marių pietvakarius, sekdamas ir kartu tokiu būdu pakartodamas savo pirmtako šv.Adalberto kelią.

Šv.Bruno žūties vietą L.Palmaitis lokalizavo pagal rašytiniuose šaltiniuose minimą upę Alstra, vardus Netimer, Zebeden, pats lankydamasis minimose vietovėse. Anot mokslininko kalbininko, pasiekęs žemyną, šv.Brunonas leidosi į jį gilyn, plaukdamas Nemunu (nereikia stebėtis navigacija šioje upėje kovą – yra žinoma, kad XI amžiuje Lietuvoje dėl šilto klimato buvo auginami vynuogynai). Tyrinėtojas įtikinamai įrodo, kad Nautimeris ir Sebeda – tai skandinavų karybą ir kultūrą perėmę skalviai (vakarų baltai), kurie varžėsi su lietuviais dėl žemių į šiaurę nuo Nemuno Vakarų Lietuvoje. Taigi – šv. Brunoną nužudė ne lietuviai, tačiau jie tai padarė Lietuvos teritorijoje. L.Palmaitis įrodo ir pastarąjį teiginį, nors tradicine šv.Brunono kulto vieta laikomas Gižyckas (dabartinė Lenkijos teritorija), kur prie Negocino ežero XX a. pradžioje buvo pastatytas kryžius.

Nužudytas netoli Jurbarko

Dr.L.Palmaičio įsitikinimu, jam pavyko nustatyti ežerą, kur šv.Brunonas Bonifacas krikštijo Nautimerį ir 300 pagonių bei vietą, kur misionierius laikė paskutines savo gyvenime Mišias ir buvo nužudytas.

Tas krikštijimui pasirinktas didelis ežeras, kurį minimi įvairūs rašytiniai šaltiniai, – tai dabartinė Dainių pelkė, esanti maždaug už trijų kilometrų į šiaurę nuo Jurbarko. Netoli to ežero, matyt, buvo ir karinė Nautimerio būstinė. Atlikę prie vietinio ežero krikštą, misionieriai iškeliavo šiaurės rytų kryptimi, prie Alsos ir Mituvos santakos, kur plėšikavo Nautimerio brolis Sebeda.

„Apytikrė vieta, kurioje buvo nužudytas šv.Brunonas Bonifacas, yra Alsos ir Mituvos santakoje. Čia, Mituvos senvagėje, būta kapinių. Pietrytinėje jų dalyje stovi maža koplytėlė – ji pastatyta dabartinių piktadarių sudegintos medinės bažnytėlės vietoje. Šalia jos tebestovi apdegęs nuo gaisro ąžuolas, o šiauriau – šventu vadinamas santakos slėnis, kur dabar švenčiamos gegužinės. Čia pat teka Alsa, į kurią buvo įmesta nužudytojo šv.Bruno Bonifaco galva. Nesudegęs per bažnytėlės gaisrą ąžuolas yra tarsi tiesos apie šventojo Brunono mirties vietą liudytojas“, – įsitikinęs savo gyvenimą lyginamajai kalbotyrai pašventęs dr.L.Palmaitis.

Papildoma inf.

Prof. Edvardas Gudavičius parengė išsamią studiją apie šv.Brunoną ir jo paskutinės misijos sąsajas su Lietuva „1009 metai: šv.Brunono Kverfurtiečio misija“ – šiuo pavadinimu knyga netrukus turėtų pasirodyti knygynuose. Beje, prof.E.Gudavičius yra labai teigiamai įvertinęs L.Palmaičio, kaip kalbininko, talentą.

L.Palmaitis ne tik įminė, kas ir kur nužudė šv.Brunoną, bet ir pagrindė M.Lomonosovo – K.Matulaičio hipotezę, kad pirminė Rusia gavusi vardą nuo Rusos (Rusnės) upės Nemuno žiotyse ir sieja tai su Kvedlinburgo analuose minima Rusia.

Puiki šv.Brunono Bonifaco misijos iliustracija yra Kaune, Pažaislio vienuolyne, kuriame M.A.Paloni (1638-1713) nutapė ta tema freskų ciklą. Freskos buvo restauruotos 1985 m.

Knygoje pateikiami visi išlikę paties šv.Brunono Bonifaco rašyti raštai, daugybė žemėlapių ir kitokių iliustracijų.

.

Šaltinis: kauno.diena.lt 2009-01-19 Virginija Skučaitė