Lietuvininkė Anė Vasiauskienė puikiai prisimena tarpukario Smalininkus ir žvelgdama į ramiai tekančius Nemuno vandenis pasigenda anais laikais upės krantinėje šurmuliavusio gyvenimo.

Smalininkai prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo judrus pasienio miestas. Siauruku į Tilžę dardėjo traukinys, plaukė baržos ir sieliai, uoste knibždėjo darbininkų, keliauninkų ir žioplinėtojų, girdėjosi vokiška ir lietuviška šnekos. Pagrindinėje gatvėje stovėjo bažnyčia, buvo įsikūrusios valdžios įstaigos ir visuomeninės organizacijos, veikė parduotuvės, restoranai, viešbučiai, stovėjo „šiporių“ namai – miestas prie Nemuno buvo pilnas gyvybės. Tą liudija ir seni atvirukai, tačiau  devyniasdešimtmetė  Anė Vasiauskienė prieškario Smalininkus prisimena ne iš atvirukų.

Lietuvininkai – kitokie

Žodžio „lietuvininkas“ beveik nebegirdėti. Net Mažosios Lietuvos himnu laikomoje giesmėje jau dažniausiai giedama „lietuviais“, nors Jurgis Zauerveinas 1879 m. rašė: „Lietuvninkai mes esam gimę,/ Lietuvninkai mes turim būt“. Lietuvininkai – tai Mažosios Lietuvos lietuviai, specifinė etnografinė grupė, kuri skyrėsi nuo kitų lietuvių tikėjimu, papročiais, kalba.
„Šis kraštas septynis šimtus metų gyveno vokiečių valdžioje ir lietuviai buvo vokietinami. Kurie nepasidavė – liko lietuvininkai“, –sako Smalininkuose gimusi ir čia tebegyvenanti Anė Vasiauskienė – kone vienintelė Mažosios Lietuvos rytinio pakraščio lietuvininkė.
„Mūsų šeima išlaikė lietuvybę. Seneliai ir tėvai buvo dideli patriotai, kalbėjo lietuvininkiška kalba, ne vokiškai“, – pasakoja A. Vasiauskienė, dabar taip bepasikalbanti tik su Aldona Preikšaitiene ir Brone Maželiene, nes tik tiek senųjų lietuvininkių belikę.
Bet dar vaikystėje žaisdama kieme su vokietukais Anė išmoko ir vokiškai. Kai turėjo pradėti lankyti mokyklą, lietuviškos Smalininkuose dar nebuvo. Pastate, kur dabar kaimo turizmo sodyba, veikė privatinė vokiška mokykla ir visi į ją privalėjo eiti. „Mano pirmosios raidės buvo gotiškos. Ėjau dvejus metus, paskui tėvai nebeleido, patys mokė namie, kol 1930-aisiais atidarė lietuvišką mokyklą name, kur dabar kultūros centras“, – pasakoja A. Vasiauskienė.
Kunigas Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčioje irgi buvo vokietis. Ten, kur dabar šarvojimo salė, antradieniais jis vaikus mokė poterių ir ruošė konfirmacijai. Vokiškai, žinoma. Todėl Anė ir dabar poterius kalba vokiškai, kaip išmoko vaikystėje. „Bet močiutė į bažnyčią neidavo, nes pamaldos vokiškos, eidavom su ja į surinkimus. Smalininkuose jie būdavo pas Žilaitį, vadintą „surinkimžiliu“, Pašventyje – pas Orintą“, – prisimena Anė. Surinkimai –  tai XVIII a. Mažojoje  Lietuvoje atsiradusi religinė tradicija – Dievo žodį juose skelbdavo paprasti dažniausiai mažai mokyti, bet labai dievobaimingi žmonės, vadinti sakytojais, pamaldos vykdavo jų namuose.
Beje, būti konfirmuota vokiškai Anė nesutiko ir kunigas turėjo ją  įžegnoti atskirai, po visų, slebizuodamas prasta savo lietuvių kalba. 
Ir krikštijant vokietis kunigas užrašė Anę ne šiuo lietuvininkišku, bet vokišku Annos vardu, po penkerių metų gimusį brolį Praną – Francu, tik jauniausias brolis, kuris, Anė atsimena, buvo krikštijamas namie, gavo lietuviškus Vytauto Kosto vardus.
Sovietmečiu Anė tapo Ona – pasų skyriuje jai pareiškė, kad tai tas pats vardas, ir neklausę, ar sutinka, užrašė.
Sveikinama su Oninėmis Anė tik juokiuosi – ir dėl to, kad nėra Ona, ir todėl, kad lietuvininkams neįprasta švęsti vardadienius. Lietuvininkai kitokie, tai susiję su evangelikų liuteronų tikėjimu, su daug šimtmečių šalia buvusia vokiečių materialine ir dvasine kultūra, su savitu gyvenimo būdu, kai pasiryžus išlikti reikėjo būti  stipriems, išdidiems ir uždariems nuo svetimų vėjų ir svetimų įtakų.
„Mes nešvenčiame vardadienių, mūsų Kūčios kitokios – be dvylikos valgių, tik puošdavom eglutę ir ateidavo Kalėdų senelis su dovanomis vaikams – būtinai turėdavom išmokti eilėraščių ir dainelių. O Kalėdoms paruoštų vaišių užtekdavo ir Naujiesiems Metams. Naujųjų naktį per Smalininkus eidavo naktinis sargas – trimituodamas ir belsdamas į langus: „Prosit Neujahr!“ – pasakoja lietuvininkė.

Vaikus auklėjo šeima

„Pakrantėje prie uosto buvo sielininkų namas, jie per naktis ten puotaudavo. O, kaip gražu būdavo, kai atplaukdavo sieliai! Sieliai plaukia, ant jų laužas dega, verda vakarienė ir skamba sielininkų dainos. Susėsdavom su mama ant šlaito ir klausydavom, – į tolimų dienų prisiminimus įsileidžia Anė. – Vieni neidavom, mūsų tėvai buvo namisėdos ir mūsų lakstyti neleisdavo. Ir apskritai – sekmadieniais nei šiokią dieną vaikų nebuvo gatvėj, visi būdavo užimti.“
Anės tėvelis Kostas Janulaitis dirbo Smalininkų ruožo pasienio policininku, mama Augustė Lingaitytė augino tris vaikus – šeima priklausė Smalininkų inteligentijai. Endriušiuose gyveno Anės seneliai, ir jos vaikystė ten prabėgo, tik vėliau šeima perskėlė į Smalininkus.
A.Vasiauskienės močiutė Anė Lingaitienė, tarsi kokia šventoji Teresė, globojo, slaugė pačius sunkiausius ligonius, padėjo suvargėliams. Ir Anė nubėgdavo vienišiems senukams grindis išplauti,  dar ką padėti, nes tokį pavyzdį matė šeimoje. Elgetų Smalininkuose nebuvę, nes vienišus senelius valdžia paskirdavo ūkininkams, šie duodavo kambarėlį, girininkas parūpindavo malkų, o visi kaimynai juos maitindavo, nes „valdžios taip buvo įsakyta – savo senelius šelpti“. Senelius globojo ir skautai, lankydavo juos sekmadieniais ir per šventes. O per darbymečius skautai padėdavo  ūkininkams.
„Kur dabar technologijų ir verslo mokykla, buvo didelis ūkis, priklausęs Motiejui – jis laikė save lietuviu. Jodami iš Kauno į Klaipėdą jo ūkyje apsistodavo husarų ir ulonų pulkai, ūkininkas duodavo arkliams pašaro, pjaudavo prieauglį ir ruošdavo vaišes, po jų visus apnakvyndindavo“, – pasakoja Anė.
Su vaikais užsiimdavo įvairios prieš karą Smalininkuose veikusios organizacijos. Anė lankė sekmadieninę mokyklą, kurią liuteroniška Motinų bendrija buvo įsteigusi name, kur dabar katalikų bažnyčia. Motinų bendrija rengė vaikams tikybos pamokas ir organizavo pramogas: „Prisimenu, mokėmės iš tokių gražių paveikslėlių, kur būdavo parašyti ir keli vokiški posmeliai, juos reikėdavo išmokti atmintinai. Žiemą ūkininkai duodavo arklį su šlajukėmis, o mes prisirišdavome savo rogutes ir toks karavanas važiuodavome link Viešvilės. Vasarą eidavom į Palėkius – pro Šventąją, pro joje išmūrytą krioklį į gražią aikštelę miške. Ten žaisdavom, o paskui atvažiuodavo brička su limonadu, selteriu ir pyragais. Pasitiesdavom baltas staltieses ir puotaudavom.“
Iš vaikystės Anei įstrigo didžiulės iškilmės 1930 m., skirtos paminėti Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines – svečių buvo net iš Klaipėdos. Dideliame name, stovėjusiame netoli vandens matavimo stoties, lietuvių organizacijos rengė Kalėdų ir Motinos dienos šventes, kurioms programas ruošdavosi vaikai, taip pat labdaros vakarus paremti daugiavaikėms šeimoms.

Krantinė buvo pilna gyvybės

Kai gerdama rytinę kafiją  Anė žvelgia pro langą, mato Nemuną ir potvynių nuplautą pylimą, bet ten, kur jos vaikystės ir jaunystės laikais virė gyvenimas, nebėra jokios gyvybės. Anuomet visa krantinė būdavo pilna darbininkų, jie pjaustė popiermalkes ir krovė į traukinėlį ir baidokus, plukdė į Klaipėdą ir toliau, remontavo ir statė baržas, kasmet remontavo špikdamius. Žiemą ūkininkai vežė medieną ir krovė ant stačių Nemuno šlaitų, pavasarį rąstus rideno žemyn ir rišo sielius. Labai daug žmonių čia dirbti atvažiuodavo iš Lietuvos.
„Šis namas buvo vokiečio Lipkio, jis turėjo vienuolika vaikų ir du baidokus (baržas), buvo šiporius. Su savo šeima jis užėmė visą viršų, o apačia buvo išnuomota trims pasienio policijos šeimoms. Čia gyveno ir mano draugės Jankos Saldauskaitės šeima. Daug šiporių (laivininkų) buvo Smalininkuose, kai kurie netgi gyveno baidokuose, o savo namus buvo išnuomoję“, –pasakoja Anė.
Vis dėlto Smalininkai buvo tik bažnytkaimis ir gatvės, pasak Anės, pavadinimų neturėjo, bet čia buvo net keletas restoranų, viešbučių, daug parduotuvių. Jose nestigdavo ir skanumynų vaikams: „Iš mokyklos į parduotuvę kitoje gatvės pusėje bėgdavom pirkti Johanesbrot – švento Jono duonos. Buvo toks džiovintas vaisius,  didelės saldymedžio ankštys ir cukarkantas – permatomas, skaidrus kaip ledas – labai skanus. Ta parduotuvė priklausė vokiečiui, gyvenusiam Vidkiemyje, jis laikė kiaules, pjaudavo ir darydavo dešras – tos irgi buvo labai skanios.“
„Čia buvo labai kultūringas kraštas, žmonės išprusę. Mados čia ateidavo iš Karaliaučiaus. Ir turtingas – parduotuvėse būdavo visko. Muilo čia tikrai niekas nevirdavo, nes pirkti buvo ir jo, ir skalbimo miltelių. Atsimenu, kaip per miestelį važiavo iš Klaipėdos žuvelės formos mašina ir reklamavo muilą.
Austi drabužius čia nebuvo nei mados, nei reikalo, nes parduotuvėse buvo ir angliškos vilnos, ir kitokių medžiagų. Merginos audė tik kilimus ir mezgė šilko staltieses – rengė sau kraitį.
Vandentiekis buvo ir nuopilos (kanalizacija), tik tualetai būdavo lauke. Pas kiekvieną ūkininką kieme – vandens pompa. Telefonai buvo. Parduotuvėse pirkdavom „Salamander“ batus ir batelius. Dar 1939-aisiais tėvelis mums su mama nupirko vokiškus dviračius, jais pirmą kartą nuvažiavom į Jurbarką“, – pasakoja lietuvininkė Anė.

Atrodo svetimas

Stebėtinai gerą atmintį turinti devyniasdešimtmetį ką tik atšventusi lietuvininkė atsimena viską, kas kur buvo ir kas kokiame name gyveno prieškario Smalininkuose, todėl ją dažnai susiranda savo šaknų ieškoti čia atvykstantys vokiečiai.
Daug ko dabar nebėra – ir pastatų, ir žmonių. Bet ne tik dėl to Smalininkai A. Vasiauskienei atrodo tarsi svetimi – rūpestį kelia tai, kad daug kas čia apleista, netvarkoma. „Pylimo nebėra nė pusės, o į krantinę verčiamos šiukšlės, čia jau varlės kurkia, bet niekas to nemato. Seniau kiekvienas kaimas turėjo seniūną, per miestelį pereidavo žandaras ir nurodydavo, kur ir ką reikia susitvarkyti. Savo teritoriją kiekvienas tvarkydavosi, o bendroms būdavo viešieji darbai. Senuosiuose vokiečių kapuose ant paminklų užvirtę beržai – nėra kam pakelti. Sakote, nėra darbininkų? O už ką bedarbiams moka?“, –stebisi dabartine tvarka moteris, iš vaikystės įpratusi prie visiškai kitokios tvarkos.
Bet senoji lietuvininkė mato ir gerų pokyčių miestelyje, kur savo šaknis leidžia į ištuštėjusį po karo kraštą suvažiavę žmonės – dabarties smalininkiečiai.

Danutė Karopčikienė

2012-09-08 www.jurbarkosviesa.lt

 

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Beveik viską, kas yra šiame puslapyje, galėtumėt rasti internete. Arba jau neberastumėt. Kaip sakoma, internetas - tai vandenynas, kuriame nuolat atsiranda naujų salų, o kai kurios - išnyksta. Jei turite pretenzijų dėl autorių teisių - rašykite.
2012-2018