„Tavo, o Jurbarke, sūnaus širdis nemoka atskirti, ar tu jai gražesnis, ar meilesnis. Viena tik težinau, kad Nemuno, Mituvos ir Imsrės pilkieji vandenys mano akiai patrauklesni už įvairiaspalvius Pado, Nilo, Gango, Orinoko, Amazonės, Misisipės upių ir Bodeno, Lago Madžiore, Valencijos ir Čikagos ežerų vandenis, kuriuos teko lankyti. Tavo kalnai, kalvos ir piliakalniai mano mano širdžiai žavingesni už Alpių, Himalajų, Andų ir Kordiljerų kalnus, po kuriuos laipiojau. Tavo miškai, šilai šileliai, girios girelės ir žalieji šlaitai man didingesni už Švarzvaldą, paslaptingąsias Indijos džiungles ir neištirtus Amazonės miškus, kuriuose klaidžiojau. Jurbarke, gimtasis kampeli, tu man brangesnis ir gražesnis už visas pasaulio brangenybes ir grožybes..." (Kraštietis Kun. Antanas Sabaliauskas, knygos „Nuo Imsrės iki Orinoko" autorius)
„Į Jurbarką atvyko kazokas-laivadirbys. Jam vadovaujant vietiniai meistrai per kelis mėnesius pastatė 15 čaikų..." - pasakojama apie kazokų laivyno Baltijos jūroje kūrimą 1635 metais, karo su švedais metu.
„Čaikos“ – garsūs Zaporožės kazokų upės-jūros tipo laivai, kuriais jie ne kartą buvo užpuolę netgi stambius Turkijos miestus Juodosios jūros pakrantėse.
Skaityti daugiau...Tarpukario Lietuvoje Jurbarkas priklausė Raseinių apskričiai. „Trimite“ 1939 m. birželio 2d. rašoma: „Per Sekmines senojoje žemaičių sostinėje Raseiniuose buvo didelės iškilmės. XI Raseinių šaulių rinktinė atšventė dvidešimties metų sukaktuves. Raseinių šaulių rinktinės įsikūrimas susijęs su Jurbarko partizanų būrio pradžia, nes partizanų šaulių judėjimas Raseinių apskrities ribose prasidėjo Jurbarke". Skaityti daugiau...
1938 metų balandžio 1 dienos „Darbininko" laikraštyje - žinutė:
„Jurbarkas. Žiemos uoste. Garlaivių remontavimas baigtas. Dabar baigiamas ir greit bus nuleistas į vandenį laivas 300 tonų talpumo. Laivą stato K.Mikalauskas, kuris jau yra pastatęs 2 variklinius laivus ir du baidokus. Taip pat greitai nuleis 3 baidokus 500 tonų talpumo". Atrodo, Jurbarko vyrai darbavosi iš peties. Skaityti daugiau...
Apie Kalnėnų uostą 1919-1940 metais rašo prof. A. Piročkinas. „Rusijos valdžia dešiniajame Nemuno krante, 121 kilometre nuo žiočių, 3,5 km žemiau Jurbarko, 1891 metais įrengė uostą. Vardą gavo nuo šalia esančio Kalnėnų kaimo. Iš vieno archyve esančio Kauno vandens kelių rajono rašto, rašyto Vandens kelių direkcijai 1939 m. liepos 7 d. (LCVA, f. 1059, ap. 1, b. 543, lp. 16), žinome, kad uostui įrengti valdžia iš kaimo ūkininkų nusavino apie šešias dešimtines Skaityti daugiau...
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie laivybą Nemune yra Kryžiuočių ordino metraščiai. Ankstyviausius Nemuno laivų piešinius galima rasti XVI a. „Carta Marina” žemėlapyje. Nemuno vandens kelias sąlygojo daugelio Lietuvos miestų atsiradimą. Upės srovė sudarė puikias sąlygas gabenti dideliais atstumais sunkius krovinius. Skaityti daugiau...
Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius Motiejus Valančius savo apysakoje "Palangos Juzė" keliaujančio siuvėjo lūpomis pasakoja apie XIX a. pabaigos Žemaitijos ir Lietuvos paprastų žmonių gyvenimus ir papročius.
„Kaip viskas pasaulėj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus". Skaityti daugiau...
Nuotaikingas, šiek tiek ironiškas V. Kudirkos pasakojimas apie kelionę garlaiviu nuo Jurbarko iki Kauno daugiau kaip prieš šimtą metų - apie gamtos gražumus, kelionės nuotykius ir Nemuno „išdykumą". Rodos, pats su autorium keliautum... Pavadintas „Diena besigėrėjimo ir naktis permainymo nuomonių" Skaityti daugiau...
1854 metais Nerimi, Nemunu plaukė pirmasis garlaivis “Neris“. O jau 1890 metais Vincas Kudirka taip rašė apie garlaivystę Nemune: "Kaip priviso taip daug garlaivių, nebuvo jokio rėdo ir sutikimo tarp jų iš priežasties didelės konkurencijos, nes neužteko ką važioti".
Taigi: „Garlaivystė ant Nemuno. Nemuno išdykimas.“ Skaityti daugiau...
